Japonijos mokslas

Truputis istorijos

Dar prieš pusantro šimtmečio gyvavusi feodalinė sistema veikė priešinga kryptimi ir nubrėžė ryškias klasines ribas, bet nuo to laiko japonų visuomenė neatpažįstamai pasikeitė. Klasinės ribos jau buvo pradėjusios dilti, kai devyniolikto šimtmečio viduryje Vakarai Japoniją privertė atverti duris išorinėms įtakoms, atnešusioms didžiules politines ir socialines permainas. Daugelį klasinių skirtumų ištrynė vientisa nacionalinė švietimo sistema, kurią įdiegus japonų visuomenė tapo viena iš labiausiai egalitarinių pasaulyje. Privalomas mokymas ir juo pagrįsti griežti egzaminai ėmė sąlygoti individo karjerą ir statusą. Trumpai tariant, klasių sueižėta Japonija virto visuomene, kurią valdo labiausiai to nusipelniusieji. Naująja švietimo sistema taip pat galima paaiškinti aukštą - patį aukščiausią pasaulyje - raštingumo lygį ir puikų išsilavinimą, leidusį japonams sėkmingai atsakyti į technologiškai pažangesnių Vakarų jiems mestą iššūkį ir daugelyje sričių tapti pirmaujančia pasaulio valstybe.

Ypatingas dėmesys, kuris šiandien Japonijoje skiriamas oficialiajam mokymui, kyla iš pirmapradžių Rytų Azijos civilizacijos šaltinių. Valdovo autoritetą grįsdami gilesniu pažinimu, o dėl to ir skvarbesne moraline įžvalga, kinai nuo žilos senovės pabrėžia raštingumo ir knyginio pažinimo svarbą. Ilgainiui šios nuostatos buvo institucializuotos, įdiegiant sudėtingą sunkių scholastinių egzaminų aukštiems valdžios pareigūnams rinkti sistemą. Korėjiečiai perėmė visą sistemą, o japonams, nors jiems ir nepavyko jos pritaikyti savai visuomenei, ji įkvėpė pagarbą mokslui. Skirtingai nuo neišsilavinusių feodalinės Europos vadovų, Japonijoje net feodalizmo laikais kariai vadai buvo ne tik raštingi, bet dažnai pasižymėjo ir literatūriniais gabumais. Budizmo vienuolynai Japonijoje tapo pažinimo židiniais, panašiais į tuos, kurie Vakaruose susikūrė krikščioniškuosiuose.

Vėlyvuoju Tokugawų laikotarpiu raštingumu ir švietimo institucijomis japonai pralenkė kinus ir korėjiečius. Tokugawų laikais buvo daug mokoma privačiai, bet devyniolikto šimtmečio viduryje dauguma feodalinių dvarų turėjo oficialias samurajų mokyklas, taip pat buvo apie tūkstantis privačių specialiųjų mokyklų, kuriose su samurajų jaunimu mokėsi ir paprastų žmonių vaikai. O kur dar tūkstančiai kaimo mokymo įstaigų, vadinamųjų terakoya, arba "šventyklų mokyklų", įsikūrusių dažniausiai vietos budistinėse šventovėse. Čia paprastų žmonių vaikai galėdavo pramokti rašto. Devynioliktojo amžiaus viduryje raštingų buvo 45 nuošimčiai vyrų, o moterų - 15; tuomet tai buvo ne ką mažiau nei pažangiausiose Vakarų šalyse.

Kadangi nuo senų laikų daug dėmesio skirta oficialiajam mokymui, naujosios Meiji vyriausybės vadovams nesunku buvo suprasti švietimo reikšmę perimant Vakarų technologijas ir modernios mokyklų sistemos būtinybę - Japonija tuomet pasivytų pirmaujančias Vakarų valstybes. Jau 1971-ais, ketvirtaisiais naujosios vyriausybės vadovavimo metais, buvo įkurta Švietimo ministerija, kuri kitais metais priėmė ambicingą labai centralizuotos ir vientisos mokyklų sistemos planą, pagrįstą prancūzų pavyzdžiu ir siekiantį visuotinio raštingumo, įgyvendinti šiuos užmojus buvo nelengva, kadangi Japonijai trūko ir mokytojų, ir pastatų, ir lėšų. Planai buvo nuolatos kaitaliojami, sumanymai įgyvendinami lėtai, bet galiausiai japonams pavyko sukurti nacionalinę visuotinio švietimo sistemą.

Kalbant apie naująją švietimo sistemą, pabrėžtini du itin svarbūs dalykai. Pirmiausia, pradėta nuo nulio. Naujaisiais laikais ilgiau neišsilaikė nė viena dvaro ar terakoya mokykla, panašus likimas ištiko ir specialiąsias. Tad Meiji laikų Japonijoje, skirtingai nuo devyniolikto amžiaus Vakarų, pirminės švietimo pakopos mokyklų nevaržė nei aristokratiškos, nei religinės apraiškos - pagal pasaulietinio ir visiems pasiekiamo švietimo kriterijus - Japonijos švietimo sistema iš dalies buvo pažangesnė nei daugumoje Vakarų kraštų. Kitas svarbus dalykas - nuo pat pradžių pa­grindinį dėmesį Japonija sutelkė į pradinį mokymą ir taip paklojo tvir­tą pamatą tiek visuotiniam, tiek aukštajam išsilavinimui. Labai daug ša­lių besivystydamos vietoj to vėlesniais laikais ėmėsi puoselėti prestiži­nį aukštesnįjį mokslą, kuris, žinoma, būtinas, bet jeigu visuomenė menkai išsilavinusi, baigusiems mokyklas sunku rasti vietą gyvenime, ir daug jų, nepanaudojusių jėgas tėvynėje, leidosi į Vakarus - vyko vadinamasis "smegenų nutekėjimas", intelektualiai labai nuskurdinęs tuos kraštus.

Faktiškai tik 1907 metais visi japonų vaikai pradėjo mokytis mokyklose. Nuo tada šešerių metų pradinis mokslas tapo visiems pasiekiamas ir privalomas; berniukai ir mergaitės buvo mokomi kartu. Virš pradinio mokymo pakopos kilo labiau elitinio švietimo sistema: penkerių metų vidurinės mokyklos, atskirai berniukams ir mergaitėms, ir joms paralelios žemesniosios technikos mokyklos; po to - trejų metų aukštesniosios mokyklos tik berniukams, atitinkančios vokiečių Cymnasium arba prancūzų lycėe, ir joms paralelios aukštesniosios technikos mokyklos, galiausiai universitetai, kuriuose, priklausomai nuo dalykų, būdavo mokomasi trejus arba ketverius metus. Aukštesniosios mokyklos buvo skirtos išimtinai studijoms universitetuose ruoštis, ir būtent jose, o ne universitetuose, susipažindavo ir artimos draugystės ryšius užmegzdavo būsimieji eli­tiniai vadovai.

Visa sistema buvo griežtai egalitarinio pobūdžio, bent jau vyrams, -kiekvienas, kuris galėjo baigti privalomą pradinę mokyklą ir išlaikyti stojamuosius egzaminus, turėjo teisę kopti į viršų. Taigi sistema galėjo pasitarnauti atrenkant šaliai vadovauti tinkamiausius žmones; tai ir buvo daroma jau dvidešimto amžiaus pradžioje. Taip pat visa ši sistema buvo artimai siejama su nacionaliniais poreikiais, kurie šalies vadovams tuomet atrodė svarbiausi. Atsirado galybė raštingų kareivių, darbininkų, namų šeimininkių, aibė vidutinio lygio techninių darbuotojų - tolygių rezultatų nepavyksta pasiekti net ir šiandien daugeliui modernizuotis besistengiančių šalių; be to, plūstelėjo srautas talentingų jaunų žmonių, kurių, baigusių universitetus, laukė valstybinės ir visuomeninės valdžios postai. Didžioji dalis švietimo, įskaitant svarbiausias, visa lemiančias, sritis, buvo sutelkta vyriausybės rankose. Būta ir krikščioniškų misijų mokyklų, egzistavo budistinių ir kitų privačių mokymo institucijų, ypač vidurinio ir aukštesniojo techninio švietimo pakopoje, o krikščioniškos mokyklos buvo itin svarbios moterų lavinimui, tačiau visos jos šalia valstybinės sistemos sudarė tik nedidelę šalutinę grupelę.

Tokijo ir kiti universitetai

Pačioje švietimo piramidės viršūnėje buvo iškilęs Tokijo universitetas. Jis išaugo iš trijų siogūnų mokyklų, paveldėtų iš Tokugavvų laikų (Konfucijaus akademijos, kurios vėliau buvo atsisakyta, medicinos mokyklos ir užsienio kalbų mokyklos), samplaikos, kuri po keleto reorganizacijų 1877 metais buvo pavadinta Tokijo universitetu, vėliau, 1886-aisiais, - Tokijo imperatoriškuoju universitetu. Iš pradžių jį baigusieji be jokių egzaminų galėdavo užimti aukštus valstybinės tarnybos postus, bet po kiek laiko pasiūla viršijo poreikius, ir Tokijo universiteto absolventams, kaip ir visiems kitiems, baigusiems ilgainiui įkurtus universitetus ir siekiantiems aukštų valstybės valdininkų vietų, tapo privaloma vienodų egzaminų sistema.

Vyriausybė vieną po kito steigė naujus imperatoriškuosius universitetus - 1879 metais Kyoto, 1907 metais Tohoku (Sendai), 1910-aisiais Kiusiu (Fukuoka), 1918-aisiais Hokaido (Sapporo) ir t.t. 1918 metais daugeliui privačių mokyklų buvo suteiktas universiteto statusas, taigi absolventų labai padaugėjo. Iš privačių mokyklų pačios seniausios ir garbingiausios buvo Keio ir Wasedos. Keio išaugo iš akademijos, kurią prieš Meiji restauraciją įkūrė Fukuzawa, žymus vakarietiškojo pažinimo skleidėjas, o Wasedą 1822-aisiais įsteigė Okuma, prieš metus išstumtas iš vadančiosios oligarchijos. Buvo gausybė ir kitų privačių universitetų, tokių kaip Meiji, Nihon ir Chuo, iškilusių maždaug amžių sandūroj ir didžiausią dėmesį skyrusių teisės mokslams. Visos šios penkios institucijos, kaip ir aibė kitų, buvo įsikūrusios Tokijuje.

Pertvarkymas

Po karo amerikiečių okupacinė valdžia japonų švietimo sistemą restruktūrizavo pagal amerikietiškąją koncepciją. Ji turėjo tapti mažiau elitinė ir labiau atitikti besiformuojančią masinę japonų visuomenę. Dauguma struktūrinių permainų tikriausiai nebuvo būtinos ir iš pradžių sukėlė daug sumaišties, tačiau įsišaknijo. Vietoj šešerių-penkerių-trejų-trejų sistemos (skaičiai atliepia mokymosi pradinėse, vidurinėse ir aukštesniosiose, paskui studijavimo universitetuose metus) buvo įdiegta amerikietiška šešerių-trejų-trejų-ketverių sistema: šešios pradinės klasės, treji žemesniųjų vidurinių mokyklų, treji aukštesniųjų vidurinių mokyklų metai, ketveri - studijų universitete. Virš universitetų - aspirantūra, o lygia greta su jais - dvimečiai arba trimečiai žemesnieji koledžai. Visos aukštojo mokymo institucijos vadinamos ne koledžais, bet universitetais (daigaku), net žemesnieji koledžai - "trumpalaikiais universitetais" (tanki daigaku). Šiuos lanko daugiausia moterys, juose daugiausia mokoma laisvųjų menų, o tikruose, kur moterys vidutiniškai sudaro tik penktąją dalį studentų, daugiausia studijuojama teisė (įskaitant politinius mokslus), ekonomika, verslininkystė, inžinerija, gamtos mokslai, medicina.

Amerikiečių reformos privalomąjį mokslą, suteikiantį teisę mokytis žemesniosiose vidurinėse mokyklose, padidino iki devynerių metų; jis buvo nemokamas. Visur mokoma tik mišriose klasėse. Nebeliko technikos mokyklų, visas švietimas nukreiptas viena vaga - iš vienos pakopos tolydžiai pereinama į kitą. Be žemesniųjų koledžų, išimtys tik - keletas palyginti mažų penkiamečių technikos mokyklų, pradėjusių veikti 1962 metais vyresniųjų vidurinių mokyklų ir žemesniųjų koledžų lygmenyje, bei įvairiausių rūšių specialiosios mokyklos. Šios struktūros dėka japonai tapo viena iš labiausiai išsilavinusių tautų pasaulyje. Visi vaikai baigia žemesniąsias vidurines mokyklas, o greitai didėjantis besimokančiųjų aukštesniosiose vidurinėse mokyklose skaičius dabar jau pasiekęs 94 nuošimčius. Beveik trečdalis abiturientų toliau siekia aukštesnio išsilavinimo; tai - šiek tiek mažiau nei Amerikoje, kur tokių moksleivių pusė, bet žymiai daugiau nei Vakarų Europos šalyse.

Mokymosi svarba ir sistema

Apie švietimo lygį negali spręsti tik pagal mokymosi metus. Daug lemia mokymo intensyvumas, ir pagal šį kriterijų, išskyrus universitetų pakopą, japonai gerokai pranoksta amerikiečius. Mokymosi diena ilgesnė, mokomasi penkias su puse dienos per savaitę, o mokymosi ciklą pertraukia tik trumpos, šiek tiek ilgiau nei mėnesį trunkančios vasaros atostogos liepą ir rugpjūtį, Naujųjų metų šventės ir trumpas atokvėpis prieš prasidedant naujiems mokslo metams balandžio pradžioje. Mokyklose tvarka griežta, mokymasis reikalauja didžiulės jėgų įtampos. Be to, nuo pat pirmos klasės kasdien užduodami namų darbai. Apie trečdalis ikimokyklinio amžiaus vaikų vedami į vaikų darželius, kuriuose pradeda mokytis, o apie pusę mokyklinio amžiaus vaikų lavinasi dar kur nors arba po pamokų lanko privačias specialias mokyklas (jukų), kuriose papildomai mokosi ir lavina įgūdžius. Kiek įmanoma geresnio išsilavinimo siekią japonai mokyklas rikiuoja pagal tai, kaip jų auklėtiniams sekasi mokytis aukštesnėse pakopose, bet apskritai visos japonų mokyklos suteikia vienodai puikų išsilavinimą, išvengdamos tų didžiulių skirtumų, kurie egzistuoja Jungtinėse Valstijose tarp miesto, kaimo ir priemiesčių mokyklų.

Visa tai lemia, kad japonai iš tiesų labai išsilavinusi tauta. Nepaisant kiek prastesnio nei Jungtinėse Valstijose universitetinio švietimo lygio, japonai, ko gero, kaip jokia kita tauta gauna gerą oficialųjį išsilavinimą. Bendrąjį išsilavinimą sunku lyginti dėl kalbos skirtumų, bet tose srityse, kur tai įmanoma, pavyzdžiui, matematikos, japonai dažniausiai pir­mauja. Išvada, kad japonai - geriausiai išsilavinusi tauta pasaulyje, visiškai pagrįsta.

Nieko keista, kad japonai taip siekia mokytis. Šitai patvirtina ne tik tradicinį oficialaus išsilavinimo svarbos pripažinimą, bet ir tai, kad būtent išsilavinimas lemia visuomeninę žmogaus padėtį. Amerikoje, kur sistema laisvesnė, daug kartais pasiekia ir savamokslis, arba tas, kuriam iš pradžių sunkiai sekasi, ilgainiui gali imti ir sublizgėti. Glaudesnių ryšių saistomoje japonų visuomenėje tokiems žmonėms pasireikšti ne taip daug galimybių. Žinoma, pasitaiko, kad ir mažiau bei menkiau išsilavinusiems pavyksta padaryti gerą biznio karjerą, o 1972-1974 metais ministro pirmininko postą užėmęs Tanaka Kakuei nė universiteto nebuvo baigęs. Bet dauguma visų sričių aukštųjų Japonijos valdžios pareigūnų - garbingiausių universitetų absolventai; kad į juos patektų, jiems reikėjo geriausiai išlaikyti egzaminus, o kad juos geriausiai išlaikytų - puikiai mokytis per visus mokyklos metus.

Tai, kad akademiniai laimėjimai lemia gyvenimo sėkmę, visiems savaime suprantama. Šeimos susitaikys su ekonominiais nepritekliais, kad tik vaikas galėtų įgyti privalumų, kurių teikia ugdymas vaikų darželyje arba vėlesnis papildomas mokymas. Kad ir kaip ankšta būtų namuose, atsiras pakankamai vietos, kad vaikas galėtų patogiai ruošti namų darbus, o motinos akylai prižiūrės, kad jis juos padarytų ir nepamirštų kitų mokinio pareigų. Ši ypatinga motinos priedermė įvardijama kyoiku mama, arba "mokanti mama". Kai kas mano, kad pastangos įgyti kuo aukštesnį išsilavinimą padeda reguliuoti gimstamumą, nes japonai, ypač miestiečiai, įsitikinę, jog gali turėti tik tiek vaikų, kiek įstengia pakankamai gerai išmokslinti.

Stojamųjų egzaminų svarba liudija, kiek reikšmės Japonijoje teikiama išsimokslinimui, ir padeda suprasti, kaip pasiekiamas toks aukštas išsilavinimo lygis, bet sykiu atskleidžia ir svarbiausius trūkumus. Artėjant lemiamiems stojamiesiems egzaminams, visa šeima apie nieką daugiau negalvoja, tik kaip padėti vaikui jiems pasirengti. Egzaminus reikia laikyti stojant į universitetus, bet prieš tai - ir stengiantis patekti į vidurinę mokyklą, pagarsėjusią tuo, kad jos abiturientai, stodami į universitetus, gauna gerus pažymius. Egzaminai reikalauja didžiulės jėgų įtampos; visas tas procesas dažnai vadinamas "egzaminų pragaru".

Stengdamiesi atskleisti skirtingus kiekvieno gabumus, japonai labai sumaniai išvengia, kad tarp mokyklon priimtų moksleivių neprasidėtų avira konkurencinė kova. Iš esmės beveik niekas "neiškrenta". Bet sunkūs stojamieji egzaminai, kuriuos reikia išlaikyti vienu atsikvėpimu - tai pačios blogiausios, kokios tik gali būti varžybos. Jų grėsmingas šešėlis pradeda kristi gerokai iš anksto, versdamas mokinį nepakeliamai įtemptai mokytis; be to, nukenčia ir mokymo turinys. Daugiausia pastangų aukštesniojoje vidurinėje mokykloje skiriama ne tam, kad moksleivis iš tikrųjų išmoktų, bet kad pasirengtų stojamiesiems egzaminams į universitetą. Pavyzdžiui, per anglų kalbos pamokas kruopščiai mokoma atsakyti į sudėtingus gramatikos klausimus, kurie bus užduodami per egzaminus, ir visai mažai dėmesio skiriama tam, kad moksleivis sugebėtų angliškai skaityti, sklandžiai šnekėti, iš klausos suprasti. Panašus stojamųjų egzaminų į aukštesniąsias vidurines mokyklas baubas gąsdina per visus mokymosi žemesniojoje vidurinėje mokykloje metus. Galbūt dėl "egzaminų pragaro" Japonijoje palyginti daug jaunų žmonių savižudybių, ir negali būti abejonių, kad pagaliau saugian universiteto prieblobstin patekusių studentų nerimas ir maištingumas - iš dalies reakcija į tą didžiulį slėgimą, kurį jiems teko prieš tai ištverti.

Pradinio ir vidurinio švietimo pakopose taip pat ne viskas sklandžiai klostosi. Amerikos okupacinės valdžios pareigūnai suvokė, kad prieškarinė mokymo sistema buvo pernelyg pagrįsta mintinu mokymusi ir ugdė ne tiek mąstančius piliečius, kiek aklus vykdytojus. Gali būti, kad dėl sudėtingos japonų rašybos ir daugybės dalykų, kuriuos reikia iškalti atmintinai, kad ją išmoktum, japonų švietimas savaime krypsta į šitą pusę. Reformas vykdę amerikiečiai stengėsi įdiegti tokią sistemą, kad vaikas ne tik įsidėmėtų faktus, bet ir išmoktų savarankiškai mąstyti. Sunku pasakyti, kaip jiems pavyko. Japonų švietimas šiandien žymiai gyvybingesnis, nei buvo prieš karą, ir daug labiau skatina mokinių iniciatyvą. Bet kai kuriems japonams atrodo, jog dabartiniai mokiniai tapo beveik nebesuvaldomi ir dėl to paprastai kaltina amerikiečius, esą šie susilpnino drausmę mokykloje, o ir apskritai dėl pernelyg gero gyvenimo sunyko visos Japonijos moralinė tvirtybė. Kita vertus, daugumai amerikiečių japonų mokymo sistema atrodo pakankamai griežta ir kiek senamadė - tai įvertinimas, kurį, priklausomai nuo pažiūrų, gali laikyti ir kritika, ir pagyrimu.

Aukštasis mokslas kelia daugiau rūpesčių ir tikriausiai ne visai atliepia tuos visuomenės lūkesčius, apie kuriuos liudija stojamieji egzaminai. Iš esmės stojamieji egzaminai patys savaime yra viena svarbiausių universiteto funkcijų, nes jie, atrenkant gabiausiuosius, labiau nei studijos lemia tolesnę japonų karjerą. Universitete praleidžiami metai ne tokie svarbūs kaip daugumai amerikiečių studentų. Dėl gero pasirengimo aukštesniojoje vidurinėje mokykloje nebereikia kartoti išeito kurso, kam tiek daug laiko skiriama Jungtinių Valstijų koledžuose. Stojamųjų egzaminų išlaikymas paprastai reiškia, jog esi priimtas į teisės, ekonomikos, humanitarinių ar gamtos mokslų, medicinos, inžinerijos ar žemdirbystės fakultetą, t.y. tam tikrą universitetinių studijų sritį. Nuo tada jau nebėra nei būtinybės, nei galimybės eksperimentuoti arba dairytis po universitetą, svarstant, kokią specializaciją pasirinkti. Tai lemia fakultetas, į kurį studentas pateko.

Į geriausius universitetus patekti stengiamasi per ugnį ir vandenį. Nuo to, ar būsi priimtas, ar liksi už garbingo universiteto durų, priklauso visas gyvenimas. Suklupusieji paprastai metams iš šio kelio pasitraukia, lanko kurso kartojimo bei pasirengimo egzaminams mokyklas (jukų) ir kitais metais vėl bando. Su švelnia pašaipa šie žmonės vadinami roninais, t.y. feodalinių laikų samurajais be šeimininko. Kai kurie privatūs universitetai jiems priklausančių privačių vidurinių mokyklų moksleivius priima be egzaminų, kai kas vietą privačiame universitete ir nusiperka, bet šie pinigais grįsti keliai geriausiu atveju veda į antraeiles ar trečiaeiles institucijas.

Universitetai ant garbės pakylos rikiuojasi iš esmės ta pačia tvarka kaip ir prieš karą. Tokijo universitetas vis dar gerokai pranoksta kitus, o už jo - kiti buvusieji Imperatoriškieji (pavadinimas "Imperatoriškasis" išbrauktas po karo) ir keletas prieškarinių specialiųjų nacionalinių universitetų, tokių kaip Hitotsubashi ekonomikos. Toliau eina du didžiausią prestižą turintys privatūs Keio ir Wasedos universitetai bei nacionaliniai, kurie po karo buvo įkurti kiekvienoje prefektūroje, sujungiant buvusias aukštąsias bei auštesniąsias technikos mokyklas ir pakeliant jų rangą. Paskui - daugybė privačių universitetų, pagal garbingumą irgi pasiskirsčiusių įvairiomis pakopomis, o apačioje - žemesnieji koledžai. Griežta koreliacija tarp universiteto ir darbo bei statuso gyvenime palaipsniui yra, bet net ir šiandien didžioji aukščiausių valdininkų dalis -geriausių nacionalinių universitetų, ypač Tokijo, absolventai. Keio universitetas - verslininkystės tarnautojų kalvė, Wasedos - politikų ir žurnalistų, o ir ne tokie žymūs privatūs universitetai kasmet pažeria daugybę paklausą turinčių diplomantų, kurie tampa smulkesniais verslininkais ar tarnautojais.

Laimėjimai

Japonams dažnai priekaištaujama dėl ne itin didelio intelektualinio kūrybingumo. Šitai paprastai siejama su reikalavimų neatitinkančia universitetine sistema, nors akivaizdesni kaltininkai būtų mokymosi mintinai tendencija ankstyvuoju lavinimo periodu ir apskritai konformistiškesnė visuomenės prigimtis. Niekas negalėtų abejoti, kad japonai pasižymi dideliu meniniu kūrybingumu, bet jų laimėjimai mokslo ir filosofijos srityse iš tiesų ne tokie įspūdingi. Neiškilo nė vienas pasaulinio dėmesio vertas filosofas, nors nederėtų pamiršti, kad iš dalies dėl to galbūt kaltas kalbos barjeras. Palyginti menkas japonų indėlis į fundamentaliuosius mokslus, tik keletas mokslininkų buvo pasiūlyti Nobelio premijai gauti. Japonų pramonės triumfą labiau grindžia efektyvus perėmimas ir išradingas pritaikymas nei savarankiški moksliniai atradimai. Politinė mintis, filosofija ir socialinių mokslų pasiekimai - didžia dalimi perkūrimas ar svetimų idėjų sintezė, o ne originali kūryba. Pasauliui ne per didžiausią įspūdį daro mąstytojai, kurie įkvėpimo semiasi iš gimtųjų kultūros šaltinių - paimkime kad ir zen idėjomis persiėmusį dvidešimto amžiaus pradžios filosofą Nishidą Kitaro.

Galima pagrįstai abejoti, ar intelektualinis kūrybingumas apskritai kada nors buvo japonų stiprybė. Jų praeitis nusėta iškilių religinių vadovų, žymių poetų ir rašytojų, garsių organizatorių, net įsidėmėtinų minties sintezės autorių, bet ne garbių intelektualinių asmenybių vardais. Atrodo, kad japonai visuomet pasižymėjo ne tiek protu, kiek intuicija, ne tiek aiškia analize, kiek jautria ir subtilia raiška, ne tiek teorija, kiek pragmatizmu, ne tiek iškiliomis intelektualinėmis idėjomis, kiek organizaciniais gabumais. Iš aiškios verbalinės analizės ir originalaus mąstymo jie nesusikrovė bent kiek didesnių turtų. Labiausiai jie pasikliovė neverbaline įžvalga, o kalbėjimas ir rašymas, griežti ir protingi samprotavimai jiems atrodė lėkšti ir galbūt net klaidinantys. Išskyrus sausus faktinius teiginius laikraščių pranešimuose, literatūros vertę jiems lemia ne aiški analizė, bet meninė įtaiga ir emocinis įspūdis. Prancūziškas paprastumo ir visiško aiškumo idealas jų nežavi. Pirmenybę jie teikia sudėtingumui ir užuominoms, labiau priartinančioms prie tikrosios tiesos, nei aiškioms ir paprastoms tiesoms, kurias apibrėžia klystantis žmogus.

Palyginti silpna teorinė analizė bei menkas išradingumas, bet dideli praktinio pritaikymo įgūdžiai buvo būdingi ir Jungtinėms Valstijoms, kai jos vijosi Europą. Pažangia mintimi, erudicija ir mokslu amerikiečiai pradėjo pirmauti tik pastaraisiais dešimtmečiais. Panašiai gali nutikti ir Japonijai, kuri kaskart vis kitose srityse pasiekia "meninio meistriškumo būseną". Šitai liudija polinkis atsikratyti senųjų visuomenės mokslų teorijų ir naujos, nevaržomos ieškojimų dvasios įsigalėjimas. Tačiau dar aiškesnis požymis - pastaraisiais metais sparčiai kylanti mokslo tyrinėjimų banga, nes Japonija, pagal mokslo ir technologijų lygį žengianti daugmaž viena greta su pirmaujančiomis Vakarų šalimis, jaučia poreikį savo pačios mokslinėmis pajėgomis išsiveržti į priekį. Pagal tyrinėjimų ir vystymosi pastangas, kurios prieš porą dešimtmečių Japonijoje buvo visai menkos, dabar ją pralenkia tik Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga. Šiems tikslams skiriamais 2 ar 3 bendrojo nacionalinio produkto nuošimčiais (daugiausia per privačias korporacijas ar tyrinėjimų institutus ir mažiau nei daugumoje kitų šalių per vyriausybines struktūras ar universitetus) ji pagal proporcijas neką atsilieka nuo Amerikos, ypač jei turėsime omenyje, kiek pastangų amerikiečiai skiria ekonomiškai ir moksliškai ne tokiems produktyviems kariniams tyrinėjimams.

Nuomonė, kad japonai stokoja kūrybingumo, turbūt jau baigia atgyventi savo amžių. Ir nesvarbu, ar universitetinė jų sistema efektyvi, ar ne, negali kilti jokių abejonių, kad apskritai japonų švietimas - vienas geriausių pasaulyje ir vaidina svarbų vaidmenį formuojant visuomenę.

Geros dienos!